Lietuvos senjorai

Šiandien norėčiau pakalbėti apie senyvo amžiaus žmonių padėtį Lietuvoje. Dalykinėje kalboje vartotinas terminas „pensininkas“, t.y. „į pensiją išėjęs žmogus“ arba „asmuo, gaunantis pensiją“. Dabar jie vis dažniau vadinami „senjorais“. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto puslapyje šis žodis apibūdinamas kaip „švelnesnis, pakilesnis, tinkamas laisvuosiuose stiliuose“. Tačiau ar kiekvieną pensininką galime vadinti senjoru? Kadangi šis žodis kaip ir daug kitų į lietuvių kalbą atėjo iš svetimos t.y. užsienio kalbos, tai ir jo prasmė šiek tiek skiriasi, nors ir kalbame apie tą patį žmogų.

Lygindami pagyvenusių žmonių padėtį Vakaruose ir Lietuvoje, galime pastebėti kelis esminius skirtumus. Retai kuris Lietuvos pensininkas ramiai leidžia laiką keliaudamas ar kavinėse, gerdamas arbatą su pyragėliais ir besišnekučiuodamas su savo amžininkais (toks vaizdas – kasdienybė ypač Europos valstybėse). Mūsų šalyje situacija, tiesą sakant, priešinga. 2007 metais oficialiais duomenimis apie 100 000 senolių buvo ties skurdo riba. Dažniau galima sutikti visus keiksnojantį, nei gyvenimu besidžiaugiantį pensininką. Prognozuojama, kad 2025 metais, esant šiandienos situacijai (mažėjant dirbančiųjų žmonių bei daugėjant pensininkų) ir šiandienos pensijų sistemai, tik 54-iems visos senų žmonių populiacijos procentams būtų padengtos pensijos. Daugumai mūsų pensininkų galima tik pasvajoti apie senjoro gyvenimą. 

Sunkiau yra mieste gyvenantiems pensinio amžiaus žmonėms, nes jie atvirkščiai nei gyvenantys kaime negali užsiauginti savo daržovių ar paukščių, tad beveik visą savo pensiją tenka išleisti mokesčiams, kurie mieste yra kur kas didesni ir pinigų maistui lieka labai nedaug. Šie žmonės, kaip ir dauguma kitų, kurie gauna mažas pajamas arba jų visai negauna, perka nukainotą arba prastos kokybės maistą. Dabar minimali pensija yra 650 litų, o šildymas, kaip žinoma, šią žiemą brangs dar 30%. Akivaizdu, kad valstybė nesugeba pasirūpinti savo piliečiais, o pastarieji daugiausia ką gali padaryti, jei tik turi jėgų – persikelti į užmiestį.

Nors oficialiais duomenimis vargingiausiai gyvena ne pensininkai, o nepilnos šeimos, bedarbiai. Tačiau šie jauni ir darbingo amžiaus žmonės visada gali emigruoti ir bandyti laimę svetur, tereikia noro ir ryžto pakeisti savo gyvenimui. Senyvo amžiaus žmonėms tai padaryti yra kur kas sunkiau dėl socialinių ar materialinių priežasčių. 

Neretai galima pamatyti parke tvarkingai apsirengusią, inteligentišką senutę traukiant butelius iš šiukšliadėžės arba dar blogiau – ištiesusią ranką gatvėj einantiems žmonėms ir nuleidusią akis. Stabtelėjus prie jos ir bekrapštant piniginę ji teištaria, kad susimokėjusi už komunalines paslaugas nebeišgali nusipirkti vaistų nuo sunkios ligos arba mėnesio pabaigoje tiesiog nebeturi už ką nusipirkti valgyti.

Taip pat dažnai galima pamatyti senyvo amžiaus žmogų kažką pardavinėjant šalia didžiųjų prekybos centrų: obuolius, uogas, grybus ar pan. Arba turguje nesmagiai besijaučiantį senuką prisėdusį ant prekystalio šalia pupų stiklainio ir keleto česnakų, nes daugiau neturi ką parduoti. Nesakau, kad kiekvienam sutiktajam reikia duoti išmaldos, tačiau siūlau geriau nupirkti ekologiškai užaugintą arba natūralų produktą, nei chemikalų prisotintą, beveik negendantį, kurio nei kirmėlės, nei joks kitas gyvūnas neliečia.