Rašymas kaip žaidimas arba postmodernistinis požiūris į literatūrą
parengė : sine mente
Undinė Radzevičiūtė, Baden Badeno nebus, „Baltų lankų“ leidykla, 2011. 128 p.
Undinės Radzevičiūtės knyga Baden Badeno nebus patenka į 2011 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tai trečioji autorės knyga, kuri sulaukė daug nuomonių ir vertinimų viešojoje erdvėje. Tačiau dauguma tų nuomonių dažniausiai nepagrįstos arba ganėtinai lėkštos, o visais kitais atvejais cituojami bent kiek žymesnių su literatūra, ar apskritai kultūra, susijusių žmonių žodžiai (pavyzdžiui Jūratės Čerškutės[1], Aušros Kaziliūnaitės[2], Tomo Marcinkevičiaus[3] ir kt.).
Deja, ne visų atsiliepimai yra dalykiškai korektiški. Vietoj kritikos menkinti dėl to, kad tai lietuvių rašytojos (ir ypač moters) kūrinys – tikrai nėra profesionalu (T. Marcinkevičiaus atvejis). Lietuviams tai būdingas bruožas, apipilti purvais arba į viską žiūrėti neigiamai ir per daug skeptiškai (pavydas?). Be to, jau seniai žinoma, kad rašytojas neturėtų būti tapatinamas su savo sukurtais personažais, juk jau XXI amžius. Kiek teko skaityti, autorė niekur nevadina savęs nei elito atstove, nei snobe (galbūt Marcinkevičius ir nežino, bet žodis „snobas“ jau savaime turi neigiamą konotaciją). Kaip pasakė vienas prancūzų klasikas: „sveika kritika kelia literatūros kokybę.“ Visgi peržvelgus žiniasklaidą, galima pasakyti, jog gera kritika nėra labai dažnas reiškinys.
Šioje recenzijoje nebus nei panegirikų, nei maišymo su purvais. Ketinama aptarti knygos žanrą, skaitytojui keliamus reikalavimus, nuorodas, bei kūrinių humorą. Gal pradėti reiktų nuo pavadinimo (Baden Badeno nebus), kuris yra gana egzotiškas, iš pirmo žvilgsnio nežinome, apie ką yra kalbama. Sužinome tik, kad kažko nebus ir iškart pagalvojame apie asmenį, kurį vadina Baden Badenu. Tai iš dalies primena atvejį, kai taip ilgai lauktas paslaptingasis Godo taip ir nepasirodė, tada taip ir norisi pridėti: „Šiandien Baden Badeno nebus, ateikite rytoj“.
Kalbant apie patį tekstą, vertėtų pasidžiaugti, kad šis yra vienas tokių, kurie įrodo, jog pagaliau lietuvių literatūra išlipa iš sovietinio „palaužto žmogaus“ ir „pavergtos tautos“ sindromo bei pereina į kitą etapą. Bet ar tą patį galime pasakyti apie kritikus? Mėginant atsakyti į šį klausimą galima panagrinėti interviu[4] vykusį Labo ryto laidoje su Undine Radzevičiūte, kurį vedė Lietuvos radijo kultūros laidų vedėja Jolanta Kryževičienė. Jos užduoti klausimai ir ištarti teiginiai, nors dažnai visai pro šalį ir netaktiški, bet gali kilti ir daugumos masinės literatūros skaitytojų galvose. Taigi, keletas jų:
Pirmas klausimas: „Kodėl taip susmulkinote tekstą?“ Autorė atsako, kad buvo svarbu papasakoti daugiau istorijų nei kitose knygose. Tačiau ar ne svarbesnis čia yra žanro pasirinkimo klausimas, kuris ir leidžia į tokią nedidelę knygelę sutalpinti tiek daug istorijų? Kas tai išvis per žanras, niekas į šį klausimą neatsako. Minėtas istorijas galima apibūdinti kaip šiuolaikinę novelę arba miniatiūrą, kuri, bent jau teoriškai, primena prancūziškąją nouvelle instant[5] arba kitaip tariant trumpą novelę (prancūzišką todėl, kad šis terminas nėra taip griežtai apibrėžiamas kaip angliškasis short short story[6]). Istorijos lakoniškos, tikslios, anot J. Čerškutės „Radzevičiūtė moka taupiai vartodama žodžius pasakyti tiksliai ir iš esmės.“ Taigi toks glaustumas palieka daugiau vietos interpretacijai, kuo daugiau ar mažiau pasinaudoja kiekvienas skaitytojas.
Toliau ponia Jolanta įvardija, jog tai yra „labai keistos istorijos“, ir tada jau kyla klausimas: ar nereikėtų, keičiantis literatūrai, keisti ir požiūrį į ją, žvelgti šiek tiek plačiau? Knygoje gausu subtilių istorinių nuorodų, kurių neišsiaiškinus galbūt ir neįžvelgtum jokio talento (pvz. kodėl negalima eiti į gatvę su baltais marškiniais? Nežinant, kad kalbama apie Spalio revoliuciją, tai gali pasirodyti visiška nesąmonė). Tad galima teigti, jog autorė rašo išprususiam skaitytojui, o ne masinei auditorijai. Šiuo atveju tas „keistumas“ yra pliusas, kurį labai tiksliai apibrėžtų žodis „originalus“.
Dar vienas ne mažiau drastiškas diskusijos vedančiosios teiginys: „aš manau, kad ta knyga jūs norite apversti mūsų stereotipus, mąstymo standartus.“ Rašytoja atsako neigiamai - apversti nieko nenori. Geros knygos turbūt pirma rašomos tam, kad priverstų susimąstyti, o ne kažką apverstų.
J. Kryžiavičienės nuomonę apie knygą išduoda jos pasakyta frazė: „Yra labai daug personažų, kurie yra „savotiški nevykėliai“ nuskriausti gyvenimo, kurie negali savęs realizuoti.“ Rašytojai ir vėl paneigus ne itin korektišką teiginį, toliau seka kulminacija: „Tai kaip Čechovo herojai, kurie turi savo praeitį, bet šiandien po Rusijos revoliucijos gali vaidinti epizodinius vaidmenis teatre?“ Ar čia viskas dėl tų marškinių? Na ir pagaliau sužinome apie ką ši knyga, o kad jau lyginama su rusų rašytoju, tai ir atsakoma vedėjai suprantama kalba : „Tai yra istorija apie žmones, kurie negali tapti proletariatu.“ Ir tas negalėjimas, o gal greičiau nenorėjimas, yra pagrindžiamas parodant koks tuščias yra minėtasis „proletariatas“ (Pietūs baigėsi ir per tuos pokalbius neliko net prisiminimų, kas ką valgė. 56 psl.). O štai ir „proletarų“ šūkis: „GYVENIMAS – TAI KOVA SU MIEGU.“ 57 psl. Parodijuojamas ne tik mados vaikymasis, bet ir taip vadinamas elitas. „Salėje kaip visada maišėsi moteriški ir vyriški kvepalai. Jų nešiotojai nesimaišė, nors buvo tamsu. “ Taip pabrėžiamas skirtumas tarp „elito“ ir „ne elito“. „Į filharmoniją vaikšto tik labai kultūringi žmonės. <...> Kultūringi žmonės jau septynias minutes įsitempę klausėsi, ar kartais kaip nors nepasikeitė atmintinai žinomas Allegro moderato.“ 13 psl. Kad patvirtintų savo statusą ir taip nusiramintų. Gal čia ir ne intertekstas, kad pavartotas muzikinis terminas primena Marguerite Duras „Moderato cantabile“, koks sutapimas, ten juk taip pat šaipomasi iš to miestelio „elito“, kuris yra ne kas kita kaip paprasčiausi buržujai.
Šios citatos ir savo kultūringumo nepamiršta paminėti ir kultūros laidų vedėja: „Aš dabar kai ateinu i koncertą, pavyzdžiui, į filharmoniją, prisimenu tokia jūsų frazę...“ Taip, tą pačią, juk visi nori būti elito dalimi, dėl to apie jį knygoje ir kalbama. „Tai man pasirodė gana ironiškas žvilgsnis į tam tikrą publiką. Tai yra švelnus humoras ar juodasis humoras, kaip jūs pavadintumėte ši metodą?“ Na, o autorė atsako, kad yra įvairaus humoro. Ir tokį „metodą“ vadina „juokavimu iš situacijos“. Štai citata, kuri puikiai iliustruoja šią sąvoką: „Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo geriausius kūrinius baigiasi blogiausiai? “ 98 psl. Retorinis klausimas, kuris verčia sustoti ir apmąstyti žinomus geriausius rašytojus ir jų kūrinius. Tai istorijos prie kurių užsibūnam, ar tik ne tai H. G. Gadameris vadino žaidimu?
Su šia knyga šiuolaikinėje lietuvių literatūroje atsiranda taip seniai kažkur pradingęs, o gal net niekada nė nebuvęs, subtilumas. Įžengus į postmodernizmo epochą, galbūt reiktų vertinti vadovaujantis kitais kriterijais. Išnykus griežtai struktūrai vertinti šį kūrinį pagal tai, kiek jis leidžia „užsibūti“, pagal formos originalumą, pagaliau pagal įspūdį, kurį palieka. Juk kaip tik toks šiuolaikinio meno tikslas: palikti įspūdį.
Skaityti verta jau vien dėl to, kad tai unikalus žanras, minimalistinis, tačiau anaiptol ne skurdus. Ir pabaigai, besipiktinantiems snobizmu, pamąstymui: gal tai ir yra šiuolaikinės elitinės literatūros požymis - spausdinti knygas „nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais“[7]?
[1] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/77752
[6] Encyclopedia of contemporary French culture, 491 psl.
[7] Undines Radzevičiūtės žodžiai
Comments
Post a Comment