Valdo Gedgaudo recenzijos

„Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi“ kritika

Užtenka perskaityti Valdo Gedgaudo teksto pavadinimą, kad suprastum, jog tai net nepanašu į recenziją, greičiau jau bandymas bet kokia kaina susilaukti dėmesio, „pasireklamuoti“ (iš serijos „blogos reklamos nebūna“, o galbūt ir V. Gegdaudas nori tapti gražuoliu etikos sargu?). Ar tai tiesiog noras užmegzti ryšį su piktais žmonėmis? Vienas autorius težino. Tačiau pavadinimas tinka, jis puikiai apibūdina tekstą – vulgarus.

Rašant recenziją apie teatrą visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks yra šiuolaikinis teatras ir, žinoma, šį tą apie jį išmanyti. Jau ne pirmus metus tarp (tikrųjų) teatro kritikų netyla kalbos apie šiuolaikinio teatro krizę, ir bent šiek tiek mokant naudotis internetu bei kalbant nors viena užsienio kalba galima aptikti visą krūvą straipsnių ir šia tema išleistų knygų, todėl per daug apie tai nebus kalbama. Juk iš tiesų pats teatras iš esmės nėra „kaltas“ dėl postmodernių vėjų meno pasaulyje ir nėra taip jau svarbu, ar pavadinsime šį fenomeną krize, ar bet kokiu kitu vardu, kad ir žingsniu už Rubikono. Kiekvienas save gerbiantis kultūros žurnalų skaitytojas turėtų žinoti, kad viena iš šiuolaikinio teatro funkcijų yra šokiruoti savo žiūrovą, taip priverčiant jį susimąstyti apie pjesėje keliamas problemas. Tiesa ir tai, kad šiuolaikinį žiūrovą ne taip jau lengva kažkuo nustebinti, juo labiau šokiruoti, tad režisieriai imasi vis drastiškesnių priemonių savo tikslui pasiekti.

V. Gedgaudas pavartojo, ko gero, visus žinomus tarptautinius žodžius, ir taip pertempęs atmintį pamiršo, kad rašyti dera ne viską, kas sukasi ant plaukuoto liežuvio galo. Mat necenzūriniai žodžiai įprastai recenzijose ir apskritai viešoje erdvėje neturėtų būti vartojami (ir tai vadinama ne cenzūra, o tiesiog etika). Jau pirmame sakinyje galima pastebėti priešišką autoriaus nusistatymą prieš režisierių: „Nepaprastasis ir įgaliotasis gėjų ambasadorius, specialusis teatrinės homoseksualistų subkultūros Lietuvoje atašė režisierius Gintaras Varnas <...> - makiaveliškai bylojo“. Nors ir netiesiogiai, tačiau G. Varnas pašaipiai pavadinamas gėjumi ir kuo aiškiausiai matoma tai, kad tokiais žodžiais norima jį pažeminti ar netgi įžeisti. Negana to, kuo natūraliausiai įvedamas terminas „pederastas“ pasiteisinant, kad brolis Astijus taip sako, vadinasi, tai beveik Dievo žodis. Ir taip kalba žmogus, kurio pusbrolis jį kaltina išprievartavimu. Žinant madas krikščionybės elito pasaulyje, toks faktas visiškai nestebina. Tačiau iškyla klausimas: kuo tada remtis? Galvoti savo galva, kaip jau žinoma, niekada nebuvo lengva (ypač jeigu tos mintys nesutampa su kieno nors kito pasaulio suvokimu), ar prisijungti prie garsiai rėkiančiųjų nepaisant jų psichologinės sveikatos ar reputacijos? Jei jau mąstyti nėra lengva, to daryti niekas neverčia, nebent dirbi kultūros ministerijoje arba dalyvauji kultūrinėje veikloje, rašai su menu susijusius straipsnius. Kitu atveju tokias pareigas galėtų atlikti ir Kaligulos žirgas.

Tačiau Valdo Gedgaudo tekste galima pastebėti, kad ne viskas yra taip jau iškrypėliška, mat D. Overaitė yra „tokio kalibro artistė“, kuriai, autoriaus nuomone, vaidinti šiame „beviltiškai pasenusioje homoseksualinėje melodramoje, lateksinėje muilo operoje“ pagrindinio veikėjo motiną yra per prasta. Vėlgi bandomi parodyti oratorystės sugebėjimai ir švaistomasi pačiais įvairiausiais epitetais, nepasiremiant nė vienu argumentu ir nepateikiant jokių pavyzdžių.

E. Kvoščiausko vaidmens (pagrindinis aktorius visame tekste įvardijamas kaip „pederastas Adamas“) „aprašymas“ nebus cituojamas, nes jis panašesnis į sunkia šizofrenijos forma sergančio ligonio kliedesius, o ne į kritiką. O jautresnės sielos žmogui jį skaitant mažų mažiausiai gali pasidaryti bloga, ką jau kalbėti apie nepilnamečius. Teigiama, jog pagrindinis herojus gali ir netgi turėtų rinktis savo lytinę orientaciją, kurią apibūdinant vėlgi vartojami necenzūriniai žodžiai ir, negana to, ji netgi prilyginama seksualiniams iškrypimams. Šiuo atveju žodžio laisvė  suprantama kaip teisė žeminti kitus  ir žodžių apibūdinančių seksualinę orientaciją vartojimas norint įžeisti.

Pilni neapykantos žodžiai, kad Adamas „savo išangę <...> laiko nacionaline vertybe, kurią reikia šlovinti, apdainuoti, už kurią reikia balsuoti, kuriai reikia melstis ir aukoti“, kaip jau įprasta, nepagrindžiami, parodo ne ką kita kaip tik kažkokį homofobišką nepilnavertiškumo kompleksą. Juk tikrai ne kiekvienas sugalvotų pagrindinį herojų ir jo draugą pavadinti „išangių metraštininkais“. O pats režisierius prilyginamas „kaimo daraktoriui“ ir „trečiosios kategorijos lektoriui“, kuris teikia „primityvias lytinio-seksualinio-sanitarinio švietimo pamokėles“. Tačiau prieš tai pats autorius, prieštaraudamas pats sau, užsimena, kad G. Varnas yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (kiti apdovanojimai neminimi).

Tad gal nėra spektaklis toks jau primityvus ir nereikia visko suprasti pažodžiui? Kritiškas vertinimas, kad ir koks jis bebūtų, visų pirma reikalauja ne tik pagrįstos nuomonės, bet bent šiek tiek informacijos apie autorių bei kūrinį, svarbu ir tai, kad neaptariama pjesės vertė. Bandymas šokiruoti išties pavyko, tačiau žodis recenzija minėtam tekstui netinka.

”V. Gedgaudas: „Esu autsaideris, vibruojantis drabnais metaforų šarveliais““